Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714, metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono, Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva, nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.

Sunkų valstiečių gyvenimą nuo pat vaikystės ant savo kailio patyrė Kristijonas. 1720 metais mirė Kristijono tėvas, o našlė motina liko vargti su septiniais mažamečiais vaikais.

Sunki ekonominė valstiečių padėtis, žiauri socialinė ir nacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai paveikė būsimo poeto sąmonę ir skaudino jo širdį visą gyvenimą. Tai atsispindi ir jo grožinėje kūryboje.

Kristijono kelias nuo pat pirmųjų mokslo dienų pasuko į Karaliaučių, kur jau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis brolis. Jis pateko į pradinę mokyklą, skirtą neturtingiems moksleiviams. Vidurinėje mokykloje jis pradėjo mokytis būdamas 17 metų. Pradinė mokykla greičiausiai buvo lietuviška, o vidurinė – lotyniška. Pastarąją jis lankė 5 metus, gerai joje įsisavino lotynų kalbą, pramoko taip pat graikų, hebrajų, prancūzų kalbų, lavino iškalbą, studijavo antikinę literatūrą.

1736 metų rugsėjo mėnesio 27 dieną K. Donelaitis įstojo į Karaliaučių universitetą teologijos fakultetą. Iš karto jis pateko į universiteto bendrabutį. Tai rodo jį turėjus ypatingų gabumų, nes į bendrabutį priimdavo tik labai nedaug pačių gabiausių studentų.

Studijų metais K. Donelaitis daug dėmesio skyrė muzikai. Jis ir vėliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurį laiką buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turėjo puikią muzikinę klausą, nes sugebėjo net muzikinius instrumentus gaminti.

1740 metais pavasarį K. Donelaitis baigė universitetą ir išvyko atgal į Lazdynėlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, į kurią jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedėju, buvo Stalupėnų miestelis, vos už keliolikos kilometrų nuo jo gimtinės.

Jaunasis mokytojas labai uoliai ėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo rašyti pasakėčias. Jis parašė jų daugiau, tačiau išliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo pasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų to žanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau ir skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui ir aplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jau pasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičio stiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą, pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie visiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtame brandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.

Po poros metų sėkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedėju. Toji vieta greičiausiai atsirado dėl mokyklos vedėjo mirties. Su jo šeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai pažinojo žmoną Aną Mariją Olefant. Ji K. Donelaičiui patiko, ir jaunojo mokytojo širdyje įsižiebė meilės jausmai. Todėl, išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir 1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais, gavęs pasiūlimą užimti Tolminkiemio parapijos klebono vietą, K. Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti iš Stalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių, nepasibaigus mokslo metams.

Prieš užimdamas klebono vietą, K. Donelaitis privalėjo dar Karaliaučiaus universitete išlaikyti pastoriaus egzaminus, kurių, baigdamas universitetą, nelaikė. 1743 spalio mėnesį, jis išlaikęs egzaminus, netrukus išsikėlė į naująją paskyrimo vietą, ir jau lapkričio 24 dieną pradėjo eiti dvasininko pareigas.

Pradėjęs eiti savo pareigas, jaunasis klebonas iš karto pasirodė labai uolus. Toks jis pasiliko ir visą gyvenimą. Beveik niekur iš tolminkiemio neišvykdamas, K. Donelaitis tuokė savo parapijiečius, krikštijo jų vaikus, laidojo mirusiuosius, reguliariai atlikinėjo bažnytėlėje nustatytas pamaldas, sakė pamokslus iš ryto vokiškai, o po pietų lietuviškai.

Klebono pareiga buvo tvarkyti Tolminkiemio bažnyčiai bei pastorių našlėms priklausantį beveik 40 ha ūkį. Ir tą darba K. Donelaitis stengėsi kuo geriau atlikti. Tačiau poetiškai K. Donelaičio prigimčiai visi tie darbai buvo sunki našta, kurią jis vilko kantriai, nors be meilės.

Iš įvairių išlikusių aktų ir dokumentų matyti, kad K. Donelaitis buvo veiklus žmogus, geras administratorius, sumanus visuomeninių reikalų organizatorius. Vietoje begriūvančios Tolminkiemio bažnytėlės jis 1756 metais parapijos ir valdžios lėšomis pastatydino naują, mūrinę.

Nuo įvairių pareigų ir viešųjų reikalų laisvu metu K. Donelaitis nemėgo dykinėti. Jis rūpestingai augino savo paties pasodintą sodą, šlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus, laikrodžius bei muzikos instrumentus. Tais savo darbais jis buvo plačiai žinomas apylinkėje.

Gyvendamas toli nuo didesnių šalies centrų, K. Donelaitis ir nuo svarbesnių to meto politinio gyvenimo įvykių laikėsi nuošaliai. Giliai pasinėręs į savo aplinką, į kasdeninius darbus bei rūpesčius, jis kokios nors platesnės dirvos savo veiklai už Tolminkiemio ribų neieškojo. Lietuvių literatūros laimei jis visą savo kūribinę energiją skyrė poezijai ir svarbiausią savo gyvenimo etapą Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kūriniu “Metai”.

Tačiau, kai 1780 vasario mėnesio 18 dieną K. Donelaitis mirė, jo parapijiečiai ir artimieji draugai Tolminkiemio bažnyčioje palaidojo jį kaip parapijos kleboną, nagingą įvairių muzikos ir fizikos instrumentų dirbėją, garbingą dvasininką ir puikų žmogų, bet labai mažai kam žinomą poetą.

K. Donelaičio grožinė kūryba, įvairūs jo raštai, dokumentai ir kitokia archyvinė medžiaga, o taip pat literatūra apie jį duoda pagrindo teigti, kad įžymusis lietuvių tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus nuošalaus Rutų Prūsijos bažnytkaimio protestantų pastorius, o didelių gabumų, aukšto intelektinio pajėgumo, turtingos dvasios ir sudėtingos natūros asmenybė. Jis pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir drąsus,jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir švelniu žodžiu prašnekti draugą. Poetas mylėjo gyvenima, ponų ir valdininkų engiamus būrus ir gimtosios žemės laukus. Tačiau jam nemaža teko kentėti, nes gyveno ir veikė niūrioje feodalizmo gadynėje, kai visur, jo paties žodžiais tariant, viešpatavo “neteisingumas, neteisumas, palinkimas valdytis, savanaudiškumas, šykštumas”.

K. Donelaitis “Metus” pradėjo rašyti apie 1765 metus, 1773-1774 metais poetas perrašė savo poemos paskutinį variantą, turinti beveik 3000 eilučių.

Tuo metu daugelio Europos tautų rašytojų kūryboje buvo tradicinės tematikos poemų apie kaimo gyvenimą įvairiais metų laikais. Kartas nuo karto ir Rytų Prūsijos periodinėje spaudoje pasirodydavo eiliuotų kūrinių apie metų laikus su plačiais gamtos paveikslais. Bet gyvendamas nuošaliai, vargu ar galėjo K. Donelaitis greitai susipažinti su naujausia literatūra, kažin ar tie kūriniai jam buvo žinomi.

K. Donelaitis, pasiėmęs savo amžininkų tradicinę temą apie keturis metų laikus, valstiečių gyvenimą ir kaimo gamtą, pavaizdavo kitaip, negu jo pirmtakai ir amžininkai, iš kitokių visuomeninių pozicijų ir perdėm realistinėmis išraiškos priemonėmis. Autorius regi XVIII amžio Rytų Prūsijos valstiečių gyvenimą jų pačių akimis, vertina įvykius ir reiškinius iš valstietiškų pozicijų.. jis stebi gyvenimą ne iš šalies, o pats veržiasi į vaizduojamas situacijas, kartu su veikiančiais būriais reiškia savo pasipiktinimą arba pritarimą.

K. Donelaitis aštriomis ir neįprastinėmis satyros priemonėmis kaip tikras valstietis pasmerkia dvarą, parodo jo išnaudotišką charakterį, apdainuoja sunkų ir alinantį baudžiavinį būrų darbą. Jis valstiečio buities neidealizuoja, nesimėgauja dirbtinėmis poetinėmis puošmenomis, dažnai sutinkamos tų metų poezijoje.

K. Donelaičio veikėjai yra individualizuoti, jie veikia konkrečiose ir charakteringose situacijose, nėra sauso ir schematiško aprašinėjimo, kaip ano meto grožinėje literatūroje. Paprasta, liaudiška K. Donelaičio poemos kalba žymiai skyriasi nuo klasicizmo ir sentimentalizmo literatūrai būdingos kalbos, kuri buvo artima tik kilmingiesniems ir beveik visai svetima plačiosioms liaudies masėms.

Talentinga, bet savo metu gal dar kiek per ankstyva K. Donelaičio kūryba ne iš karto buvo pripažinta. Gal būt tai atsitiko dėl to, kad poema buvo parašyta mažai kam težinoma lietuvių kalba. Žymus XIX amžiaus rusų filologas A. Aleksandrovas teisingai yra pastebėjęs: “Jeigu K. Donelaitis savo kūrinius būtų parašęs viena kuria didžiųjų kalbų, tai jis būtų visuotiniai pripažintas didžiųjų poetų eilėje kaip vienas iš pirmųjų.”

Plačiausio pripažinimo ir didžiausio populiarumo K. Donelaitis pasiekė tik tarybiniais laikais, kai jo raštai pasidarė lengvai prieinami ir liaudžiai, kai talentingieji poeto kūriniai per vertimus į rusų ir kitokias kalbas peržengė savo gimtosios šalies sienas.

Naudota literatūra – K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.

Naujamiesčio vid. mokykla, Vilniaus m.

1999 m.