Caput. Caput deminutio

15. Caput. Caput deminutio.

Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo, kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias. Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau, prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media ivykdavo tada, kai zmogus, išsaugodamas laisves statusa, netekdavo R. pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris gentium. Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisves ir pilietybes statusus, taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios šeimos, kuriai priklause, atzvilgiu. Del minima visiškai nutrukdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status

Teisnumas reiškia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga - veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas. Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui. Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reikšti savo valia. Pagal amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu buvovisiškai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25 metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo suteikta teise prašyti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma. Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo apribotas.

17. Juridiniai asmenys

Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises subjekto, ukinio gyvenimo savarankiško vieneto ideja, nors ir nesuformulavo juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik iškele juridinio asmens ideja, bet ir suteike jai praktine išraiška, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta, nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum (turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. Švietimui, mokslui, paramai ir t.t. šiai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius šio teises subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas iš susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3. Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius veiksmus.

18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra commercio.

Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai – teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai, kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo galima ginti tik iš res corporales atsirandancias teises, nes tik res corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno nors teises, kylancios iš res incorporales, tai jos galejo buti ginamos actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje – daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanuoti ir t.t., daiktai, išimti iš komercines apyvartos – daiktai, kurie negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo šie išsamus daikto išemimo iš civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res divini iuris (daiktai, priklausantys dieviškajai teisei): a) res sacrae – ypatingu šventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (šventyklos, altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai išreikšti (kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gyne dievai (miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri daiktai) – oras, juros bei ju krantai. Šie daiktai priklause visiems; b) res publicae in publico usu (bendrai naudojamas viešasis turtas: pvz. keliai, aikštes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi (valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi rušys priklause valstybei.