Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai

39. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai

Tėvų ir vaikų santykius apsprendė patria potestas. R.t. pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaikų agnate. Santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima. Nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi savo tėvams. Vėliau pripažino motinos ir jos giminių atžvilgių kognatais. Tėvo neturėjo. Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Teisinių santykių sferoje vaikai – personae alieni iuris. Tėvas atsakė už vaikų deliktus padarytą žalą. Laikui bėgant patria potestas prarado savo patriarchalinį pobūdį. Turtas, kurį sūnus įgydavo tarnaudamas kare ar valstybinėje tarnyboje, buvo jo nuosavybė. Vėliau – ir iš motinos ar jos giminaičių paveldėtas turtas. R. imperijos pabaigoje iš patria potestas liko tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis nepriklausomumas. Šeima jau nebe teisinis vienėtas, bet savarankiškų teisinių santykių subjektų sąjunga. Neteisėtus vaikus galima buvo įteisinti legitimatio būdu. Galima buvo įsūnyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveldėjimas pagal testamentą.

Pagal R.t. testamentas – vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Paveldėjimui pagal testamentą teikiama pirmenybė. Senoji ius civile žinijo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose. Antrasis – prieš išsiruošusius mūšiui karius. Abi rūšys buvo pakankamai nepatogios, todėl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikėjo interesams tenkinti. Jis visą savo turtą perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Rašytinė mancipationem forma labai paplinta. Turėjo būti liudytojų užantspauduotas ir pasirašytas. Buvo ir viešieji testamentai. Reikėjo tam tikrų materialinių sąlygų. Testatorius turėjo turėti testamentinį teisnumą. Testamentas turėjo būti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausių sąlygų – institutio heredis – visą palikimą testatorius turėjo palikti vienam įpėdiniui. Antrojo įpėdinio paskyrimas. Testatorius galėjo panaikinti testamentą, sudarydamas naują. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties turėjo būti iškilmingai atplėšiamas magistratų ir paskelbiamas.

41. Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestato)

Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalima buvo įvykdyti, buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. 3 paveldėjimo pagal įstatymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveldėjimas pagal įstatymą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė. Paveldėjimo teisė priklausė trijų eilių giminėms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. Sui heredes teisė paveldėti laikė savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminystės laipsnio, tai sąlygojo palikimo dalijimą kartomis. Nesant įpėdinio sui heredes, paveldėti būdavo šaukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnatų, buvo šaukiami gentiles, t.y tos genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminaičiai atsisakė priimti palikimą ar mirė, jis neatitekdavo kitiems pagal eilę įpėdiniams, tapdavo išmariniu (į iždą) arba niekieno. 2 – Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – senų ir naujų paveldėjimo teisės nuostatų derinimas. Pretorius savo ediktais šaukė ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms. Pretoriaus ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaičiai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rėmėsi tik kognatine giminyste) – šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškos giminės kognatai. 4 eilės: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsnį ascedentai (motina, tėvas, močiūtė t.t.); netikri broliai ir seserys ir jų vaikai; kiti šalutinės eilės giminaičiai.